Artėjant Europos kino festivaliui „Scanorama“, jo programos sudarytojai dalinasi asmeninėmis rekomendacijomis, kviečiančiomis susitikti su Kitu didžiajame ekrane Alytuje. Nuo Kanuose, Berlynalėje ir kituose festivaliuose apdovanotų kūrinių iki rinktinių naujausių Šiaurės šalių filmų ir lietuviškų premjerų.
Šių metų festivalis kviečia drąsiai žengti į žmogiškumo laboratoriją kino salėje ir atidžiau įsižiūrėti į žmogaus pasirinkimus, juos lydinčias vidines ir išorines prieštaras bei plačią jausmų amplitudę.
Rozė, rež. Markus Schleinzer
XVII a., Vokietija. Protestantiškame kaime pasirodo karys rando išvagotu veidu. Atvykėlis kaimiečiams pateikia dokumentus, įrodančius, kad yra seniai apleisto ūkio paveldėtojas, ir čia apsigyvena nepaisant gyventojų įtarumo. Laikui bėgant jis pelno jų palankumą savo dievobaimingumu, narsa ir sąžiningu darbu. Tačiau vien gerų darbų neužtenka, vietiniai jį spaudžia sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių. Karys slepia paslaptį – jis yra moteris, kuri apsimeta vyru. Šis dramatiškas ir kartu ironiškas filmas – tai odė moterims patriarchalinėje, kraujo ir paslaptingų nutylėjimų kupinoje žmonijos istorijoje. Fenomenali aktorė Sandra Hüller už pagrindinį vaidmenį šiame filme Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“.
https://youtu.be/80xR3G5eowo?si=eK11CsukDNsdxy72
Kruvinoji grafienė, rež. Ulrike Ottinger
Vokiečių kino legenda Ulrike Ottinger pasiūlo savitą, ironišką vampyrės mito interpretaciją, kurioje Isabelle Huppert įkūnija hedonistišką vampyrę grafienę Erzsébet Báthori, besimėgaujančią amžinai gražiu gyvenimu. Kas 25 metus ji pabunda iš gilaus miego ir pašiurpina Austriją naujomis aukomis. Šįkart, be gardžiojo raudono eliksyro, ji nori surasti ir sunaikinti knygą, kuri, pasak legendos, suvilgyta vampyro ašaromis, gali atversti jį žmogumi. Su ištikima savo pavaldine Hermine ji leidžiasi ieškoti pavojingos knygos, turinčios galios sunaikinti visą blogį – įskaitant ir tokius vampyrus kaip jos pačios. Damos į paieškas įtraukia grafienės melancholišką sūnėną-vegetarą vampyrą Rudį Bubį ir jo psichoterapeutą, o paieškoms persikėlus į Bohemiją jų ratas dar labiau plečiasi. Ulrike Ottinger originaliai interpretuoja vampyrų mitą kaip prabangią nuotykių istoriją, kupiną makabriško juodojo humoro ir pagarbos Vienos architektūrai.
https://youtu.be/jNG343pAJxI?si=QVN7QineY-d6j_o6
Visiems patinka Bilas Evansas, rež. Grant Gee
„Pauzė irgi yra muzika“, supranta Bilas Evansas – vienas talentingiausių XX a. Amerikos džiazo pianistų. 1961-aisiais įrašęs vieną garsiausių džiazo albumų, po kelių dienų jis sužino apie draugo muzikanto žūtį autoavarijoje. Evansas nustoja groti ir išvyksta iš Niujorko, bėgdamas ne tik nuo heroino, bet ir nuo nelaimingų asmeninių santykių. Filmas sukurtas pagal Oweno Martelo romaną „Pertrauka“, kuris nukelia veiksmą į tamsius Niujorko barus ir svetaines, o Evansas aprašomas, tarsi būtų šmėkla. Laviruodamas tarp dabarties ir praeities, blaivaus proto ir svaigulio, filmas giliai ir subtiliai atveria menininko vidinio pasaulio melancholišką dramatizmą. Berlynalėje filmas pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą.
https://youtu.be/IkAy4_sqsKA?si=k2K6n9qehuZglHfr
Aukso amžius, rež. Bérenger Thouin
Prancūzija, XX a. pradžia. Nors Žana svajoja tapti grafiene, realybėje ji tėra mėsininko dukra mažame provincijos miestelyje. Nieko nepaisydama, dėl savo užsispyrimo, pasitikėjimo ir trupučio sėkmės ji pasiekia išsvajotą titulą, tačiau laviruodama tarp mylimųjų ir tragiškų praėjusio amžiaus įvykių ji supranta, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Vienos moters emancipacijos istorija, originaliai sumontuota su XX a. archyvine medžiaga, kuria politinį ir socialinį pasakojimą apie moteris. Istorinėse juostose jas esame įpratę matyti tik fone, o šiame filme moterys atsiduria pačiame ekrano centre.
5. La Pieta, rež. Rafa Molés ir Pepe Andreu
Didžiausio Europos ledyno papėdėje kadaise gyveno septyni islandai, paskyrę savo gyvenimus ledui bei gamtai stebėti gerokai anksčiau, nei klimato kaita buvo plačiai aptarinėjama. Jų apleistas namas tampa laiko kapsule, o nuotraukos, daiktai 16 mm juostoje prikelia seniai išnykusius gyvenimus. Derindami stebimąją dokumentiką su archyvine medžiaga Rafa Molés ir Pepe Andreu – „Omarų sriubos“ kūrėjai – Arkties šiaurėje kuria poetinę esė, kurioje ledyną apgaubia laiko ir atminties sluoksniai. Tirpstantis ledynas šiame filme – ir įstabus reginys, ir netekties simbolis. „La Pietà“ – tai tyki ekologinio sielvarto išraiška ir apmąstymas apie pavėluotas žmogaus pastangas apsaugoti tai, kas kadaise suformavo mūsų būtį. Vienas filmo scenarijaus autorių - lietuvių dokumentinio kino režisierius Arūnas Matelis.
Didžiausias rudens kino festivalis Lietuvoje „Scanorama“: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose lapkričio 5-22 dienomis.
Daugiau informacijos: scanorama.lt.
